Savanorystė
Savanorystė
Savanorystė yra veikla, kuri:
- garantuoja asmens laisvą valią, pasirinkimą ir motyvaciją;
- nesiekia finansinio pelno (neatlygintina veikla);
- veikia organizuotoje aplinkoje;
- stengiasi padėti kažkam kitam, bet ne pačiam savanoriui, apribodama asmeninę naudą, savanorystė siekia naudos visuomenei (nors yra pripažinta, kad savanoriška veikla atitinkamai suteikia reikšmingą naudą ir pačiam savanoriui).
Milijonai Europos piliečių yra aktyviai prisijungę prie įvairių savanorystės formų.
Savanorystė yra viena iš esminių paliatyviosios pagalbos sudėtinių dalių.
Savanoriai paliatyviojoje pagalboje suprantami kaip žmonės, skiriantys savo laiką, žinias, patirtį, energiją darbui paliatyviosios pagalbos tarnyboje, neimdami už tai piniginio atlygio. Jų atliekamas darbas gali būti labai įvairus, didžiąja dalimi priklausantis nuo žmogaus norų ar polinkių. Savanoris gali teikti savo paslaugas ir dalyvauti visoje įstaigos veikloje: tiek skleisdamas informaciją apie įstaigą, populiarindamas hospiso idėjas, tvarkydamas aplinką, tiek tiesiogiai dirbdamas su ligoniais – juos priimdamas, slaugydamas bei palydėdamas Anapilin.
Kokių įgūdžių reikia savanoriams?
Savanoriui nereikia kažkokių specializuotų įgūdžių. Savanoriai yra ruošiami kaip komandos dalis, jie instruktuojami, jiems organizuojami mokymai.
Atlikdami savanorišką darbą, savanoriai neturi profesinių įsipareigojimų, todėl gali skirti daug laiko ir atsidavimo sergančiam žmogui, kuris, kaip taisyklė, nori pasikalbėti apie savo kančią, pateikti subtilių klausimų ir gauti atsakymų į juos. Tuo pačiu savanoriai suteikia galimybę sergančiojo šeimos nariams atitrūkti nuo jo priežiūros namuose, o jam mirus – sulaukti dvasinės paramos.
Kodėl reikalingi savanoriai?
Savanoris, reguliariai skirdamas po kelias valandas savo laiko darbui su pacientais arba kaip personalo pagalbininkas, pamažu sukaupia tūkstančius tokių valandų, kurių metu kiti įstaigos specialistų komandos nariai gali skirti daugiau dėmesio tiesiogiai padėdami pacientams ir jų šeimos nariams.